Durys

Kaskart kai atidarau duris..

Naujas ar aptriušusias, medines ar sovietiškai aptrauktas dirbtine oda, baltas ar spalvotas, išdidžias ar nepatogiai sugalvotas… Kaskart išgyvenu kažką naujo. 



Lygiai tas pat atsitinka jei tos durys ima ir neatsidaro. Juk būna ir taip.

Gaila, bet ką padarysi. Gal tik kelia piktdžiugišką šypseną, kai matau, jog neatsidarė ir antram, trečiam. Net imu įtarinėti, kad už jų slepiasi "niekas" arba "viskas", bet tai tik subjektyvus ir kartu nereikšmingas hiperbolizavimas, nes viskas priklauso nuo to, ką darysi nepavykus.

Bandysi dar ir dar – atkaklu. Ieškosi rakto po kilimėliu – genialu! Bandysi rasti langą – Die, kaip enterpreneriška! O gal imsi jas brutualiai laužti (stereotipiškai lietuviška)… Smagu matyti jaunatvišką entuziazmą, kaip ir graudu – su tūkstantuoju kartu griūnantį egocentrišką maksimalizmą. Bet kam to reikia? Juk įrodei, kad neatsidaro!

Ir galiausiai darosi visai nebesvarbu, kas už tų durų, nes iš esmės gyvenime lieka tik ironija – Tu ir jos. Jokių žvakių, jokios romantikos, nes JOS paprasčiausiai neatsidaro.

Dažnai mes lipam per save teisinadamiesi – "man taip niekada nėra nutikę". Nėra? Labai smagu – štai ir pirmas kartas. 

Juk gyvenimas, tai judėjimas, neatsidarė šios – atsidarys kitos. O jei ir tos neatsidarė, eik pasivaikščiot, juk šiąnakt toks nuostabiai žvaigždėtas dangus. O tai per tas keliones nuo durų prie durų jau ir spalvą jo būsi pamiršęs…