tad sėdėjimas ir laukimas, nes “taip suplanuota”, “kitaip nebus”, “nepasirinksi”, “kalta valdžia” – nėra nei racionalus, nei naudingas. o tiems, kurie tokiose situacijose sako “viskas bus gerai”, atsakau – “viskas bus kažkaip”.

gyvenime yra aplinkybės (pvz. laikmetis), yra duotybės (pvz. genai), yra atsitiktinumai (pvz. laimingi ar nelaimingi) ir svarbiausia – dažnai visa tai lydinčios neracionalios emocijos, kurios smarkiai apkartina gyvenimo džiaugsmą, skatindamos jaustis nieko pakeisti negalinčia marionete. bet ar ne toks ir yra tikinčių likimu likimas?

visgi, istorijos rodo, kad apart visų minėtų atsitiktinumų, mūsų gyvenimus, labiausiai veikia:
>senas kaip žemė principas “ką pasėjai, tą ir pjausi “;
>bet kokiam gyvenimui spalvas gražinti galinti – apgalvoto pasirinkimo laisvė.

laisvė aplinkybes, duotybes ar atsitiktinumus, net jei šie visi ir sukrito nepalankiai, priimti atsakingai ir prasmingai, besistengiant keisti tai, kas mūsų galioje.

ir taip, tai velniškai sunku, bet milijonai pavyzdžių rodo – įmanoma.

įmanoma šypsotis gyvenant skurde, rasti gyvenimo koncentracijos stovykloje prasmę, pasiuntus myriop išeiti pakelta galva ar atrasti jėgų gyventi, net jei organizmą pakirtusi nepagydoma liga. lygiai taip, kaip verkti, turint pinigų, ieškoti progos išeiti, nors, rods, nieko ir netrūksta, galiausiai lygioje vietoje menkinti save bei kitus ar luošinti sveiką organizmą.

manau, kad energijos šiems žmonėms visuomet suteikia žinojimas, kad pasisekime yra daugiau darbo nei sėkmės ir, kad atmetus amerikietiškus atsitiktinumų kalnelius, kurių nepakeisime, visada turime tai, ko iš mūsų atimti negali niekas – atsakomybę už laisvę mąstyti, reaguoti ir veikti.

galop – atsakomybę už laisvę sutvarkyti jei ne pasaulį, tai bent savo spintą.