stebėti stebinčius

mes – žmonės.
ir reiškinys, kuris kaip niekas kitas mus suartina bei leidžia pasijusti rūšies atstovais yra darymas dalykų, kurių nė velnio nesuprantame. nesuprantame, bet su pasididžiavimu, visiems girdamiesi darome taip it būtume srities inžinieriais.
tokiems žmogiškiems dalykams galima drąsiai priskirti meno galerijų lankymą.
ir nors mene neturiu didelio supratimo, stebėti stebinčius man patinka…
“kažin jei šiandien nesiskusiu ir nelyginsiu marškinių, tai jau atrodysiu savas? “kodėl čia taip tuščia?” “šitas betonas puikiai tiks IG story” “kažin eit pagal ar maištaut ir prieš laikrodžio rodyklę?” “o kokiu atstumu turėčiau stovėti nuo šio raudono taško?” “kiek laiko turėčiau žiūrėti į tą mėlyną plėmą?” “kaip ilgiau atrodyti susidomėjusiu?” “kažin čia man vienam taip?” “pff ir aš taip galėčiau” “įdomu kiek šitas kainuoja” “o čia kažkas juos saugo?” “kas jei paliesčiau?” “o jei pabandyčiau kitu kampu?” “kažin koks pavadinimas?” “bet čia nėra jokio namo” “o kas pasakė, kad jis menininkas?” “o ką jis bandė tuo pasakyti?” “o ar išvis bandė?” “o kas jei jis trolino?” “o kas jei čia trolina kiti ir tai net nėra meno kūrinys?” “kažin kur tualetas?” “7eurai..na taip, išlaikyt tokį pastatą reikia” “ką aš čia išvis veikiu?” “Ir ką čia veikia kiti?” “o kas jei tą patį?” “IG pamatė mano #kvalititime – checked” ”penkmečio planas kultūrai – checked”
ir nors žmogus išeina pasipiktinęs, nieko nesupratęs ir išprievartautas nepatogių būties klausimų, menas ploja katučių atlikęs savo purviną funkciją.