Ar įsivaizduojate gyvenimą be baimės? Be to jausmo, kuris jau tiek kartų neleido kažko atlikti tinkamai, o gal net ir atlikti visai.

Sakoma, kad bijoti normalu, tačiau ar tai tinka viskam ir visada?  O tiksliau, ar galite suskaičiuoti kie kartų iš dešimties Jūs bijojote pagrįstai? Na tarkime, kiek kartų tamsoje ištiesų kažkas slėpėsi, lėktuvas krito, Jums mylimą asmenį kažkas sužeidė ar mergina, kurią norėjote užkalbinti Jums atsakė “ne”? O jei bristi dar giliau, kiek kartų išvis skridote lėktuvu ar kalbinote sau patinkantį asmenį? Taigi ar nėra taip, kad dauguma Jūsų baimių turi tokį pagrindą, kurio ne “beveik“, o „visai“ nėra.

Baimės jausmas yra ne kas kita, o vidinė savisaugos lemputė, kuri užsidega tada, kai Jums kyla tikra ar menama grėsme nukentėti fiziškai ar emociškai.  Ir kad Jūs žinotumėt, kiek kartų ta lemputė užsidega visiškai be jokio objektyvaus pagrindo… Kiek kartų ji Jums sukelia ne tik diskomfortą, bet ir rimtas problemas, menkinančias gyvenimo ar pasirinkimo kokybę.

Išskirčiau šias labiausiai paplitusias “ne”baimes:

Fobija – visos fobijos turi pagrindus, tačiau visi pagrindai yra subjektyvūs, tai yra susikurti paties žmogaus. Vorai, aukštis, bakterijos, uždaros erdvės net bendravimas..  Nepaisant ko Jūs bijotumėte, turite suprasti, kad tai, kas pagrindą sukūrė, jį ir panaikina. Ir čia esminis momentas yra ne vengimas, bet pratinimasis ir supratimas kiek realiai Jums X ar Y objektas kelia grėsmės. Neskatinu šokti į terariumą pilną vorų, tačiau knyga, filmai, vėliau muziejai, kuriuose galite matyti, kokie išties yra voragyviai, sumažins pagrindą bijoti.

Blogi įsitikinimai ir asocijacijos – puikiausias pavyzdys šioje vietoje yra penktadienis 13 diena. Nėra jokio  rimto mokslinio įrodymo, kad ši diena yra kažkuo kitokia nei visos kitos, bet juk šią dieną atsitukusią nelaimę ar šiaip nenusisekusį įvykį veikiausiai įsiminsite visam gyvenimui, nepaisant to, kad panašus įvykis Jums atsitikdavo bent kartą per savaitę ir seniau. Žinoma ironiška, tačiau „juodos katės”, “ne tos kojos” , X dienos, net paros meto, konkretaus įvykio ir kiti sindromai yra it maži ritualai, kurie mumyse be jokios priežasties inicijuoja baimes. Šioje vietoje būtina išlikti šališkiems , t.y. įvertinti, kiek realus yra įsitikinimas ar asocijacija, lyginant jį su kitais laiko, vietos, daiktų ar asmenų kontekstais.

Nežinojimo baimė – senovėje žmonės bijojo visko, pradedant vėju ir baigiant savimi pačiu. Žmogus bijo visko, ko jis nežino, o kaip išminčius yra pasakęs “kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai”. Tačiau nepaisant šio pasisakymo, mums, kad išvenktume nepagrįstų baimių, nebūtina žinoti visko. Užtenka sužinoti tai, kas mums kelia netikrumo jausmą ar baimę. Lėktuvas? Saugiausia transporto priemonė. Kapinės? Bene ramiausia vieta mieste. Liga? O ar tavo lyties/amžiaus/sveikatos būsenos atstovas išvis ja gali sirgti? Nelaimė ? O kokia yra jos galimybė, t.y. ar ji išvis yra galima Tavo šalyje? Ir vėl gi, pavyzdžiai paprasti, tačiau patarimas vienas – sužinokite ar tai, ko bijote išvis egzistuoja.

Ir pabaigai noriu pasakytii, kad bijoti yra natūralu, tačiau kad ir kokia baimė bebūtų, pažinkite ją, kalbinkite ją, susidraugaukite su ja ir ji iš stabdančios ir slegiančios taps stiprinančia ir motyvuojančia jėga!

 

Sėkmės,

 

Justinas