Neiškraipyta / šios dienos / mano / begėdiškos meilės/ istorija.

Kaip ir kiekvieną vasaros rytą, su pasimėgavimu pėdinu link savojo darbo.
Pro akinių stiklus nekaltai veržiasi saulė, odą lengvai glosto švelnus vėjas. Viskas kvepia, viskas žydi, viskas dainuoja. Mintyse dainuoju ir aš.
Ir diena, rodos, bus tokia kaip ir visos – puiki, tačiau čia pasitaiko Ji…
O kur Ji, ten prasideda istorija.
Nors, pripažinsiu, regiu Ją pirmą kartą, kaip tokioms pažintims ypatingai reta – man ne tik atrodo, bet esu visa savastimi tikras, kad niekada ir nebuvom išsiskyrę. Tiksliau – Ji per kelias mikrosekundes tampa ta, be kurios aš nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Jos vardas – panacėja, o kartu ir nuodas, kuris šitaip greitai pasklinda manose venose.
Joje telpa, kaip mėgstu sakyti, visos mano jausmų abėcėlės – pradedant smulkiausiais receptoriais, baigiant odos paviršiumi vilnijančiu svingu ir vyno taure ant nakties dažomos viduržemio jūros pakrantės.
Romantiška? Nemanau, veikiau mažumėlę kraupu, nes spėjau ją ne tik įsimylėti, bet ir per kelias sekančias sekundes vesti, senti ir mirti kartu, o vėliau, prisikėlus vėl viską pakartoti dar bent šimtą kartų.
Bet ne tame esmė, nes aš, niekada neturėjęs jokio moters idealo, pirmą kartą mintyse susigėstu jį išvydęs, o jos beprasiveriančios lūpos ir tariamas „labas rytas“ , ne tik parbloškia iš nuostabos (nenoriu pasakyti, kad su manimi niekada nėra pasisveikinusi tobula moteris), bet ir atima visas tokiems atvejams būtinas gyvybines funkcijas.
Paprasčiausiai norisi bėgti. Tik ne nuo kito, nuo savęs.
Ir čia istorija, atrodo, turėtų baigtis, mat staiga iš visko tampu nesugebančiu nieko, taip, kaip aštuntoje klasėje, atėjus metui atsiskaityti Maironio kūrybą.
Pamirštu kur ėjau, ko ėjau ir išvis, kodėl aš einu.
Bet ji… Ji nepamiršta nieko.
Jos rafinuotas bendravimo stilius, keistai protingi klausimai, racionalus mąstymo būdas, gebėjimas keisti pokalbio temas ir tempą ne dominuojant, bet įtraukiant, vienok žudo egocentriškumą, kita vertus vos ne vos sustabdo nuo to, ko Jos laukia ištisus tūkstantmečius – pasipiršimo (po 5 minučių pažinties).
Viena banaliausių frazių- „mes sukurti vienas kitam“ nebeatrodo tokia ir banali. Aš ją imu teisinti! Mūsų vertybės dera, skoniai – praktiškai identiški, ir paaiškėja, kad ji ne tik sportuoja, skaito mokslinės ir grožinės literatūros knygas, puikiai gamina valgyti, turi neprilygstamą humoro jausmą, bet ir mintinai moka mano mylimiausios prancūziško filmo pagrindinės dainos žodžius, kuriuos ne tik atkartoja preciziškai, bet ir sudainuoja taip, kad man nekyla abejonių, kas laimės būsimą X faktorių.
O ar aš jau minėjau raudonas lūpas, hipnotizuojančius plaukus, skandinančias akis, angelišką veidą ir visus tobulus kūno linkius pabrėžiančią mažą juodą suknelę, kurią šią vasarą privalo turėti kiekviena? Velniop kiekvieną, nes prieš akis – Ji – mano gyvenimo moteris…
Ar tai gali būti tiesa?
Gal ir taip. Tik ne šį kartą, nes Ji – ginoidas (moterišką lytį imituojantis robotas), kurio išvaizda, elgsena, kalbos manieros ir visas likęs funkcionavimas, sukurtas remiantis mano pastarųjų 20 metų internetinės paieškos ir naršymo rezultatais, nukreiptas į vieną labai paprastą tikslą – žinoti geriau nei žinau aš ir begėdiškai, čia, gatvėje, parduoti man dėžutę naujų antidepresantų, kurių man iki šiol nereikėjo.
Dabar, tikiu, prireiks.