Šiandieninė visuomenė susiduria su didele problema – vaikų nenoru mokytis.

Pamenu savo vaikystę ir mėgiamiausių mokyklos užsiėmimų sąrašą. Manau jis buvo tipinis kitiems mano amžiaus vaikams, nes viršūnėje dominavo tokie dalykai kaip fizinis lavinimas, darbai ar dailė ir muzika. Tačiau iš šiandieninės perspektyvos, neretai pamąstau, kad jei dabar grįžčiau į mokyklą, daug mieliau klausyčiausi istorijos, biologijos, fizikos, chemijos ar kitų pamokų, kurios kadaise atrodė nuobodžios. Ne jau tik nedaugelis vaikų yra pajėgūs įsisavinti gan sudėtingą informaciją? Ne jau švietimo sistema yra subalansuota per anksti vaikui perteikti specifines šių mokslų žinias? Ar čia kaltas būtent vaikas?

Atsakymas, mano nuomone yra elementarus ir tikrai nediskredituojantis vaiko. Viena pusė yra tikrai nepasiruošusi, nes vaiko ir mokyklos dialoge balanso nėra. Ir šioje vietoje drįsčiau apkaltinti būtent  būdą, kuriuo mes šviečiame savą ateitį.

Aš paklausiu paprastai – ar vaikas yra kaltas, kad jam neįdomu mokytis tam tikro dalyko? Tikrai ne! Kaltas ir ne pats dalykas, kurį vaikas laiko neįdomiu. Kaltas tas, kuris dalyką pateikia neįdomiai, nes iš prigimties yra labai nedaug dalykų, kurie savaime yra neįdomūs. 

Kodėl vaiką žavi fizinis lavinimas, muzika, dailė? Nes čia jam leidžiama žaisti, kurti ir realizuoti save. Vaikui įdomu žaisti ir būtent ši – žaidimo forma, privalo tapti kertiniu mokslo perdavimo būdu ankstyvajame mokykliniame ugdyme. Vėl gi, nereikia siaurai mąstyti ir teigti,  kad žaidimas yra per mažai informatyvus. Reikia kūrybos ir pastangų, kad žaidimo forma taptų magistrale tarp nuobodžiu laikomo vadovėlio ir vaiko mąstymo, o ne mokslo fiasko. Tačiau čia yra rimtas iššūkis mokykloms ir pedagogams, kurie matydami ikišiolinius padarinius privalo imtis priemonių jiems keisti.

Kas seka po žaidimų amžiaus? Motyvacinis amžius. Tenka susidurti su nemaža dalimi studentų, kurie net ir baigę mokyklą yra paprasčiausiai mažai motyvuoti mokytis. Žinoma, motyvacijos trūkumas šaknis įleidžia dar vidurinėje mokykloje, o ar pažymių sistema yra motyvuojanti sistema, galime matyti iš rezultatų. Mokiniai paprasčiausiai nesupranta nei naudos, nei tikslo ir mąsto, kad ėjimas į mokyklą yra privalomas dėl to, kad visi taip daro. Neseniai mokslo sistemoje atsirado psichologo kabinetas. Ar jis naudojamas pagal paskirtį? Ar jis išvis atlieka savo rolę? Abejotina. Žinoma, tokio kabineto reikia kiekvienai mokyklai, tačiau metas pamąstyti apie jo efektyvumą ir čia turiu pasiūlymą – o jeigu vietoje psichologo mes į mokyklą atvestume koučerį? Ir čia vieta giliam pamąstymui.

Būtina nepamiršti, kad už vaiko auklėjimąsi yra atsakinga ir šeima. Padėdami, motyvuodami ir perteikdami mokslą žaidimo forma, jie taip pat gali prisidėti prie kintančio vaiko suvokimo apie tai, kas yra ir kam skirta mokykla, žinios ir mokslas. Žinoma dažnai šeimose yra ieškoma mokymosi pavyzdžio, kuris yra nebloga skatinimo sistema. Vaikui siūloma stebėti koks geras, protingas ir mėgstamas yra kažkuris puikiai besimokantis vaikas, tačiau tai yra tik viena ir nebūtinai sėkminga vaiko motyvavimo programa. Galima bandyti išsiaiškinti, kas konkrečiai vaikui patinka tame dalyke, kuriam jis jaučia simpatiją ir bandyti ieškoti panašių sąlyčio taškų su kitais mokslais jų teoriniame (pateikimo) ar praktiniame (mokymosi) kontekste. Kalbėjimas apie vaiko ateitį, manau, taip pat yra vienas iš kelių, kuriais gali naudotis šeimos nariai, siekdami vaiko suinteresuotumo mokytis. Bandyti reikia ir nuosaikią ir sąžiningą atlygio bei bausmės sistema. Taip pat šeima privalo rūpintis tuo, kaip vaikui sekasi mokykloje. Nuolatinis rūpestis užkrečia rūpesčiu mokslui ir tai gali padėti suprasti, kad mokytis reikia ne tik dėl to, kad tą daro visi. 

Žinoma, visur miniu tai, ką reikia keisti ar nuo ko reikia pradėti, tačiau nekalbu apie tai, ką reikia daryti dabar, kai sistema yra tokia, kokia yra, o vaikas jau šiuo metu turi antipatiją mokslams. Nėra geresnio vaisto už atvirą, šiltą ir supratingą pokalbį su vaiku. Kalbėkite ir išsiaiškinkite jo požiūrį į vieną ar kitą mokslo detalę, parodykite ne tik susidomėjimą, bet ir nuoširdų rūpestį tuo kas vyksta. Pabandykite išsiaiškinti vaiko svajones, siekius. Tokiu būdu sužinosite tai, kaip vaikas mato šią dieną ir kaip mato save ateityje. Tuomet atsargiai ir nuosekliai susiekite vaiko šios dienos gyvenimą su ateitimi, loginius saitus brėždami per mokslo, jo svarbos prizmę. Vaikas turi aiškiai suprasti, kad tarp šios dienos ir jo svajonės X nėra tiesiog pilka migla ir metų skaičius. Jis turi suvokti, kad jį nuo jo svajonių skiria būtent tai, ką jis daro dabar ir darys ryt ar po kelių mėnesių, o čia atsiranda mokyklos, mokslo ir žinių motyvas.

Nebijokite darbo su vaiku, nedvejokite dėl investuoto laiko, nebijokite to, kad atžala gali iš kart nesuprasti. Nuolatinės pastangos duoda puikius vaisius. Neabejoju, kad jei sąžiningai, nuoširdžiai ir kryptingai motyvuosite savo atžalą, vieną dieną jis pasakys "ačiū" ne tik už tai, kad paskatinote jį, bet ir už tai, kad jo gyvenimą padarėte kokybiškesniu, dalyką, kuriuo jis nesižavėjo, paversdami prasmingu.

 

Sėkmės Jums,

 

Justinas