Vasario 16 diena. 

Vos kelios paros po ironiško pamišimo dėl meilės.. Meilės, kurios šitaip gausu šiuose koridoriuose. Tik ta meilė čia kitokia.. Dažniausiai – vienpusė. Mano kasdienė kelionė po praeities labirintus šiandien prasideda nuo pacientės 158. 



Užeidamas pajuntu rožių aromatą. Trumpam stabteliu, įkvepiu, nevalingai nusišypsau. Tada atsimerkiu ir tariu:

– Esate laiminga, Jis Jūsų nepamiršo.
– Jis? Jis niekada man nedovanodavo gėlių…
– Iš kitos pusės žinote, ką sako apie gėles – nepaleisdamas pozityvaus tono tęsiu mintį.
– Jis tiesiog turėjo savą priežastį to nedaryti…
– Priežastį nedovanoti gėlių? Nustebinkite!
– Toji priežastis atrodė nekalta… Netgi tauri…Kol netapo ta, dėl kurios jis ir išėjo…
– Daugiau nieko nebesakykite…- nutildydamas jos skausmą sustabdžiau praeities inkarus, kurie gramzdino ją gilyn į nevilties bedugnes. Ir, rodos, aplinkui nieko neliko, tik rožės – visame savo gražume…
Iki tol, kol jos ėmė keistis. Vysti. Juoduoti. Džiūti. Ir tapti tąja priežastimi išeiti.