Ar teko girdėti posakį : "yra metas kalbėti ir yra metas patylėti"? Puikus posakis ištrauktas iš gyvenimiškos patirties!
Kai kurios dienos gyvenime būna ypatingai karštos. Ir aš miniu visai ne Celsijaus gradavimo sistemą. Gyvenant visuomenėje, dirbant komandose, organizacijose, veikiant tarp žmonių ar tiesiog su jais bendraujant dažnai vietą sau atranda tarpasmeniniai konfliktai. Mano nuomone, nėra pasaulyje dviejų žmonių, kurie vieną dieną nesusipyktų. Tai natūralu, juk ir patys su savimi dažnai pykstamės, ar ne? Tad pykčius aš laikau natūraliu gyvenimo fenomenu. Tai kasdieninė tarpasmeninių santykių evoliucija, kuomet įsižiebusi kibirkštis dėl vienos ar kitos naujos patirties yra užgesinama tarpusaviu sutarimu. Tačiau evoliucija, ne visada yra progresas, ir omenyje šį kartą turiu tuos konfliktus, kurie nesibaigia bendra rezoliucija ir draugišku rankos paspaudimu.
Nors neišsprendžiamų konfliktų nėra, jų sprendimas labai priklauso nuo konfliktinių pusių suinteresuotumo ir noro iškelti baltas vėliavėles ir ramiai gyventi toliau. Žinoma tai labai priklauso nuo konflikto objekto. O ir pats konflikto apogėjus gali būti tiesiog numojimas ranka ar kitas abipusių kampų apšlifavimas, o ne bendros nuomonės radimas. Menkniekiai, kaip ir įprasta išsisprendžia neskausmingai, rimtiems dalykams reikia daugiau pastangų. Jei nors viena ar abi pusės konflikte nemato priežasties nusileisti ir rasti bendrą kalbą, gresia ilgas ir nuobodus karas arba lengvas bet skausmingas išsiskyrimas, ir aš kalbu ne tik apie artimus santykius. Tai galioja kiekviename tarpasmeniniame konflikte.
Tad jei esate konflikto sūkuryje, pirmiausia išsiaiškinkite kelis dalykus, o tiksliau konflikto ligos simptomus:
- kas yra konflikto sukėlėjas;
- kokie yra konflikto šalinimo antibiotikai (priemonės);
- kokia yra konflikto šalinimo antibiotikų kaina;
- kiek tai reikš Jums jei konfliktas bus pašalintas/ nepašalintas.
Kiekviena šių sričių yra pakankamai asmeniškos. Tačiau būtina į jas žiūrėti objektyviai ir šaltai. Patartina neesant su konfliktiniu asmeniu ir praėjus protingam laiko tarpui po konflikto.
Išties, kai kurių konfliktų net neverta šalinti, nes jei antroji pusė yra konflikto kėlėjas, o konflikto sprendimo kaštai dideli ir tai, kad konfliktas bus pašalintas neatneš didelės naudos.. Velniop jį! Kam eikvoti save ir negauti nieko? Visiems neįtiksi, o ir įtikęs kažin ar jaustumeisi puikiai dėl veidmainiavimo. Bet jei konflikto kėlėjas esi pats, tuomet nepaisant konflikto sprendimo kaštų ir naudos, pasistengti išsiaiškinti verta. Kodėl? Tam, kad galbūt, konflikte, nepaisant tavo nuomonės, slypi tavo kaltė ir išsprendęs šį, nelipsi ant to paties konflikto grėblio kitą kartą.
Sudėtingiausia konflikto forma yra ta, kai konflikto kėlėjai yra abi pusės, konflikto šalinimo priemonės yra moralinių ar kitų asmeninių požiūrių sistemų keitimai (kas iš prigimties yra labai sudėtinga), sprendimo kaštai milžiniški, o nauda abejotina, tačiau akivaizdžiai slepiasi po savimeile, noru įrodyti savo ir mąstymu, "kaip gali būti kitaip nei manau aš". Stenkis vengti moralinių, etinių, kultūrinių, politinių, piniginių ir kitų konfliktų, kuriuose slypi gilus žmonių įsitikinimas. Neveltui sakoma, kad geriau šnekėti apie orą, nei apie politiką ar religiją. Kad ir koks silpnesnis, bet kuriuo požiūrio klausimu būtų tavo oponentas, nesistenk keisti jo nuomonės, nes viskas baigsis dar didesniais ginčais, įsižeidimu, emocijomis ir galop nulinės naudos skaičiavimu.
Savo nuomonę turėti privaloma. Ją ginti taip pat reikia, tačiau visada atmink posakį minėtą pradžioje – viskam yra savas laikas. Prieš jį pasirenkant, pamąstyk kokie ir ką reiškiantys Tau, bus jo padariniai.
Pagarbiai
Justinas