Sausio 4 diena. menu pacientą. numeris 158. moteris. 
berods ta diena buvo trečiadienis. ankstus rytas, puodelis kavos ir mano poatostoginės vizitacijos pradžia.
nors skaisčiai švietė saulė, ji slepėsi šešėlyje. ne tik saulės. bet ir savo praeities.
"mes esame tokie trapūs, kai esame savimi" – tarė ji pagaliau atverdama akis.
"nustebinkite" – nusišypsojęs tariau jai.
"visą gyvenimą maniau, kad esu ypatinga, o dabar suprantu, kad esu tokia pat kaip visi"…

dingo šypsena, kaip ir saulė. labai netaktiška, bet tie pernelyg paprasti žodžiai buvo netikėti. ir kartu tokie girdėti. ne antrą, o jau gal tūkstantąjį kartą. jie dužo į abejingumu aptrauktą profesinę priesaiką. žinojau ką reiškia laiminga moteris ir, tai, kad iki kito kraštutinimo tėra vienas žingsnis. ir tie pilies bokštais virtę žodžiai bei vizijos, tampa puikiais tramplynais į kitokio gyvenimo bedugnes. gyvenimo, kuriame kažkas išeina, kažkas užmiršta, o kažkas lieka, tvirtai paniręs į moralines pagirias…

"mielai išklausysiu Jūsų istoriją…"