Kruopščiai surišu juodą ploną kaklaraištį, prisegu jį spaustuku ir po poros Hermes „Terre“ purkštelėjimų bėgu laukan.
Staiga priekyje išdygsta ji – tipinė tipinio Žemųjų Šančių krantų stereotipo gyventoja. Tiesa ši, man puikiai pažįstama iš tokių filmų kaip „paprašyti pinigų“, „apgirtusios Elzės kelionės“, „visi vyrai kiaulės tik ne tu“ ir pan.
Tačiau, kad ir kaip bebūtų nebūdinga tokiam rytui, ji visiškai blaivi. Keista? „Keista“ – pagalvoju, bet negaliu kaltinti – toks jau tas gyvenimas.
-Labas rytas – pirma ištaria ji.
-Labas rytelis – šiek tiek žemaičiuodamas atšaunu ir noriu skubėti.
-Dieve, kas jums darosi? – sušunka moteris – jūs vis gražesnis ir gražesnis!
Pripažinsiu, šiek tiek pasimetu – niekada nebuvau svetimų žmonių komplimentų mėgėjas. Bet viskas lyg ir suprantama – ji blaivi, jai virš 50 ir veikiausiai tuojau paprašys pinigų…
Bet šįkart ji nieko neprašo. Tiesa, nesu gyvenime jai ir davęs nė cento, o ji tuo, rodos, visada likdavo patenktina, vietoje pinigų gavusi jauną, bet nuoširdų nepraustaburnio moralą.
Nusišypsau.
-Aš įsimylėjau – ironiškai tariu jai – pabandykite ir Jūs…
Negaliu sakyti, kad tą akimirką ji atgimė, bet kad grįžo į laikus, kai kadaise kažką be proto mylėjo – galiu garantuoti.
Mačiau tą jos gražiausiuose laikuose įkalintose akyse, kurios turbūt dar po šiai dienai gailisi nepasilikusios krante…