Viena, ko mane išmokė universitetas yra tai, kad kiekvienas, kuris man patinka, gyvenime padarys nesąmonių ir kiekvienas, kuris man nepatinka, gyvenime padarys gerų dalykų.
Nuo to ir norisi pradėti.

Pirmuoju atveju kalbama apie konstruktyvios kritikos trūkumą (Youtube). Die, na nebuvo, nėra ir nebus jos tokiose vietose. Konstruktyvią kritiką, manu įsitkinimu, gali suteikti tik srities profesionalai, o populiariojoje visuomenėje tokių, kurie dykai dalina vertingus patarimus – maža. „Swipe left/right“ kultūros jūs nepakeisite. O kovoti su tuo, ko pakeisti negali, nėra reikalo. Verčiau žinoti, ko galima laukti.

Antruoju atveju norisi truputį apginti nepelnytai suspardytus FSG. Pykit nepykit, bet “man patinka/nepatinka” nėra argumentas, labiau – tik jums pačiam kažko verta emocija.
1 Jie – jaunosios kultūros dalis. Jaunosios, augusios absoliučiai kitokiame pasaulyje nei, kad augome mes. Tokios kultūros, kurios mes savaime nesuprantam ir jei nepasistengsime (nes ši karta augo su visom ES ir interneto laisvės vertybėm, kurios savaime nėra nei geros nei blogos) – nesuprasime. O pasistengt suprasti reikia, nes jie yra visuomenės dalis. Visuomenės, su kuria bendradarbiausime, kuriai parduosime ir kuriai vieną dieną dirbsime. Ir jie įgimtą toleranciją (ne apykantą ar abejingumą) mums savyje turi kaip duotybę.
2 Jie gali jaunai klysti, bet klaidos jų kultūroje yra savaime suprantamas dalykas, interpretuojamas vėlgi kitaip nei mūsų. Beje- sveikiau. Tad leiskite jiems klysti. Leiskite sau.
3 Galop, sakyti, kad FSG yra nieko verti neteisinga ir dėl dar vieno pakankamai svaraus argumento – beemocių skaičių. O skaičiai pas juos nevaikiški.

Kažkas mini aprangos kodą (bet nemini spalvingų vedėjo tamprių).
Kažkas mini kalbos taktą (bet nemini kito vedėjo humoro).
Gyvename savose kultūrose, savose iliuzijose, savuose socialiniuose burbuluose. Vieni jų didesni, kiti mažesni, vieni daugiau populiarūs, gal net vadinami tradiciniais, kiti mažiau (neskaitant tų realybių, kurios priskiriamos sutrikimams). Bet suprasti reikia viena, kiekvienam sava iliuzija yra tikra. Ir kokią tad mes turime teisę jam sakyti, kad “ne”, nepasiūlydami geresnės alternatyvos?