Vienas gražiausių dalykų, kurį suteikia išsilavinimas – pagarba nežiniai.

Dunning ir Kruger atsakė į klausimą, kodėl kvaili žmonės su giliu pasididžiavimu garsiai skleidžia savą neišmanymą. Visa tai, dėl labai paprastos priežasties – kai nežinai, kiek daug nežinai, visa, ką visgi žinai, atrodo labai daug ir teisinga. Lieka tik papasakoti kitiems.

Ir jei gyvenime nebūtino mokymosi galima išvengti, tai lavinimasis priverčia kaskart save stumti į žinojimo paribius. Pastarieji, keldami pagarbią baimę išminčiai, skatina kalbėti mažiau ir tyliau.
Visgi nepatogumui nežinoti tampant savotiška kasdienybe, priverstinai gimsta išganingas supratimas – nežinoti yra normalu ir net sveikintina. Tačiau išsilavinimas savo darbo čia neužbaigia, mat su nežinia skatina elgtis atsakingai – mažinti ją, plečiant žinojimą ir suprantant, kad nežinojimo paviršius didės proporcingai žinių burbulo skersmeniui.
Čia ir atsiskleidžia visas sizifiškasis išsilavinimo smagumas – žinai, kad su laiku nežinosi tik dar daugiau, bet kalbi garsiai ir užtikrintai, nes tiki, kad savu (ne)žinojimu neprisidėsi prie dar vienos sąmokslo teorijos kūrimo ar sklaidos.

(nuotrauka nukabinta iš Parisian Studio)