Šiandien mes visko norime greitai. Greičiau. Greičiausiai.

Savaitgalis, kavos šalimas, žalio klevo odisėja antra eismo juosta, viešasis wi-fi, prekių pristatymas, rinkumų rezultatai, eilė prie kebabo, sužadėtuvių žiedas, notaro parašas, galop svorio kritimas ar abs ryškinimas.

Tai normalu. Tai XXI a., tai mūsų venose. Esame rezultato kultūra, kuriai svarbiausia – greitis.  Ir neretai su juo ateinantis nusivylimas.

Bet ar kada bandėme pajusti greitį pakadriui? Tiesiog. Sustoti (o ne!). Patylėti (ta prasme?). Jausti (ne tik pirštų galiukais stiklinį ekraną) ir gėrėtis ne greičiu, bet tuo, iš ko jis sudarytas – pokyčiais – mikro-sekund  ėm, sekundėm, minutėm, gal net metais… Procesu, stebint jį (kartais lyg iš šalies), jaučiant, girdint, gal net užuodžiant, bet jokiu būdu neteisiant ar nebandant suvaldyti to, kas paprasčiausiai net ne mūsų jėgoms. Greitis – reliatyvus. Tebūnie šiandien tavo greitis lėtas.

Gera? Gera.