Ar yra tarp mūsų neklydusių? Na tų, kurie ant mandūro dėmės neturėtų ar tai nuėję pas savo kunigą nežinotų ką čia papasakoti..

Nuvalkiota patarlė byloja – kad kiekvienas homo sapiens’sas ne tik kad gali, bet ir privalo klysti, kitu atveju jis iškrenta iš konteksto.

Ne gana to, kad daug kas prasideda nuo klaidos (pavyzdžiui didi dalis gyvybių), tai dar ir jomis pasibaigia. Tačiau klaidos būna daug smulkesnės, tos, kurias išgyvename kas dieną, tos kurias pamirštame vos atlikę (apie jas kalbėti neverta), na ir tos, dėl kurių neužmiegame, nes jos mums kažką reiškia.

Pakalbėkime apie asmeninę klaidos teoriją. Jūs teisūs – tokia neegzistuoja! Ir tai yra pirmas žingsnis į klaidą – todėl sukurkime ją!

Klaida yra tai kas atsitiko, tačiau paprasčiausiai neturėjo atsitikti dėl tavo paties ar tavo įsivaizduojamos aplinkos (kiekvienas esame linkęs susireikšminti), kuri tave supa, lūkesčio.  Taigi klaida yra paprasčiausia interpretacija  įvykio X , kuris įgavo nelauktą baigtį. Asmeninės klaidos teorija teigia, kad pakankamai protingas žmogus, savo paties ir aplinkos akivaizdoje, vengia kartoti klaidą, nes nelauktai pasibaigusio įvykio vertinimas sukelia diskomforto jausmą.

Tas paminėtas pakankamai protingas asmuo, mokosi nekartoti klaidų, nes klaidos jam sukelia nemigą ir kitus nepasitenkinimo sindromus. Tačiau jei klaida, tėra paties žmogaus interpretacija ir vertinimas, o visuomenė čia žaidžia trečiąjį asmenį, kuris klaidos (dėl jos menkavertiškumo) gali paprasčiausiai net nepastebėti, problema lieka vienpusė – kiekvieno nuodėmingojo asmeninė.

Nuo ko viskas prasideda? Individas klaidą ima skirti nuo mažumės. Kūdikiai daro viską – jiem neegzistuoja gėris ir blogis, klaidingas ir teisingas veiksmas. Jie žaidžia vienu kozeriu – pasitenkinimu. Tai ką jie daro, neša absoliučią naudą, nes jie – arba gauna tai ko nori, arba vistiek gauna tai ko nori. Čia ir yra visas žavesys – jie toleruoja klaidas, net ir negavę kažko jie to siekia. Taip yra su gyvūnais ir labai gaila, kad bėgant laikui į mūsų sąvokų žodynus atkeliauja tokios svetimybės kaip “negalima” “negerai” “netinkama” kas sudarko mūsų norą siekti to, ko kartą jau nepasiekėme. Skirkime kelis dalykus,  žmogus turi galimybių ribas – jis pats laikui bėgant suvoks, kad elektra gali nupurtyti, lygintuvas nudeginti, peilis įpjauti ir panašiai, tačiau mes jam įbrukam idėją, kuri užaugusi sieloje iš kartos į kartą neša sakmę – neišeina, reiškiasi turbūt nelemta arba net neįmanoma.

Mus gyvenimas išmoko šalintis rizikos ir vengti klaidų nepriklausomai nuo to, kokia didi galėtų būti pasisekimo kaina. Vengimas yra ne kas kita kaip savęs ribojimas, o dažnu atveju ir atsiribojimas nuo galimybių. Metai po metų, plyta po plytos, mes ribojame save nuo vieno ar kito gyvenimo teikiamo pasirinkimo. “Sportas ne man, mokslas ne man, menas ne man, santykinai ne man, aukštesnė darbo vieta ne man, geresnė mašina ne man, patrauklesnis atlyginimas ne man, gražesnė moteris ne man…” Visur kur egzistuoja rizika, egzistuoja ir klaidos baimė, nepaisant to, kad įvykio tikymybė nėra tik viena.

Visur kur yra tikimybė nepasisekti, yra ir kita tikimybė… Ir viskas priklauso tik nuo to, kurią tikimybę jūs savo pasirinkime paminite pirmesnę…

 

Justinas