Kas kartą stebėdamas slankiojantį benamį stengiuosi suvokti, kodėl ne jis tapo šiek tiek susitepusiu, bet visų mylimu meru, sąmokslo teorijas skleidžiančiu verslininku, ekstravagantiška prekybcentrio salės darbuotoja ar laisvai samdomu vidutinių gebėjimų aktoriumi. Kas kartą prieš akis iškyla scenarijai, kuriuose mainosi vaikystės tragedijos, paauglystės klaidos, vidutinio amžiaus krizės ar vėlyvo amžiaus demencijos.
Visgi kartais reikia kraštutinumų, kad ir savęs paklaustum – kas turi nutikti, kad laisva valia (taip, laisva) mestum svajones? Tas, kurių vieną dieną turėjai. Tebeturi!?