Vieną nuostabią šiandieną, pro galines troleibuso duris įplaukia amžinai perspektyvi, tačiau dėl anarchiško gyvenimo būdo veikiausiai jau visas grindis pramušusi moteris. Negana to, kad į viešąjį transportą Kaune įlipama pro paradines duris, ji, išsitraukusi kartoninį kalendoriuką, it niekur nieko prideda jį prie elektroninio bilieto žymeklio. Prideda antrą, trečią kartą, galų gale baisiausiai susierzinusi ir nusivylusi, kad net robotas ją ignoruoja, kaltindama eurą ir kubilitiką, ruošiasi sėstis. Bet juk istorijos taip nesibaigia…
-Leiskite pabandyti man – nusišypsau jai.
-Tai, kad jis veikiausiai nebegalioja – rodydama 2015 kalendoriuko metus nepasimetusi ištaria moteris ir tuo metu aš dievaži trumpam patikiu, kad ji nejuokauja…
-Aš tik pabandysiu – primygtinai reikalaudamas istorijos tęsinio neatstoju. Anarchistė nedrąsiai, it įstrižaines laimėjusį teleloto bilietą, man paduoda kalendoriuką. 
Apžiūriu jį. Nusiraminu. Mielas, bet jokiais būdais ne bilietas… Tačiau kam tai rūpi, kai kūrybiškumas daro stebuklus po to, kai ji taip natūraliai ir įtikinamai vaidino atsakingą pilietę… 
Priglaudęs kalendoriuką prie žymeklio, šaižiai ištariu "PYP", nusišypsau ir gražindamas "bilietą" savininkei, entuziastingai sušunku:
– Veikia!
Moteris nusišypso. Veikiausiai pagalvoja, kad aš idiotas. Bet juk visi mes daugiau mažiau idiotai… Tada kažkur mintyse nuskamba režisieriaus "CUT!".