-Ar mes pasikeitėme?- išgirstu tylų, bet žingeidų klausimą vėjyje…
Lėtai užsimerkiu.
Dievinu vėją. Dievinu tylą. Dievinu žingeidumą. Dievinu atsakymus į klausimus…
/
Menu it vakar dieną, kai vaikystėje ant asfalto kreidelėmis piešėme svajones. Kas namą, kas šeimą, kas mašiną, kas saulę. Atrodo menkniekiai, bet tie piešiniai puikiai reflektavo mūsų santykį su šeima, visuomene, pasauliu. Galop, su savimi, naiviai bandant atsakyti į titaniškus klausimus: „kas aš“ ir „ką aš čia veikiu“.
/
Lėtai atsimerkiu.
Pilna krūtine įkvepiu oro, tada nostalgiškai iškvėpdamas praeitį, tariu tylai, vėjui ir žingeidumui:
-Mes psikeitėme… Pasikeitėme negrįžtamai…