Vieni mąstome, kad labai svarbu yra tai, kaip mes pradedam, kiti, tuo tarpu, prieštarauja ir tvirtina, kad svarbiausia yra kaip baigiam. Bet ar tai išties taip svarbu, kai visas sumautas įdomumas ir slypi tarp šių dviejų atskaitos taškų. Būtent toje vietoje, atkarpoje, na gerai – tiesėje, suskaidytoje į daug mažų stotelių, kuriose atsiranda gatvės, o jose mašinos, prie jų bibliotekos, su pirmame aukšte įsikūrusiomis saldainių parduotuvėlėmis, kupinomis aptarnavimo kasų ir prie jų eilėse stpoviniuojančių… Taip, jų…

Ir norime ar nenorime, tačiau visada ten ar kitoje vietoje, kur mums ar jiems patogiau, sutinkame kitus, į save taip klaikiai panašius žmones.

Ir tas panašumas, pripažinkim, mus taip žavi, kad kartais darosi bloga, o tada nuvilia ir galop, prisėdę ant palangės, prie daug ko mačiusio ir apie daug ką pasakyti galinčio įskilusio lango stiklo, nenoriai ir su prievarta bei skausmu suvokiame, kad veikiausiai tie žmonės tebuvo mažytės klaidos. 

Bet aš nebūčiau aš, o tu nebūtum tu, jei kiekvienos iš tų klaidų (net ir skausmingų) negebėtume pateisinti…