Šiandien jis buvo kitoks nei prieš 10 metų. 



Nepaisant to, kad širdis verkė lygiai taip kaip anuomet, veide spindėjo šypsena.

Jis nebuvo vikrus, atsipalaidavęs, priešingai – klaikus, visiška priešingybė tam, kurį augino laikas… Ir nepaisant visko, jis buvo geresnis, nes žinojo, kad tai nėra pabaiga, kad tai tėra vienas taškas iš daugelio, kurie formuoja gyvenimus.



Gal ir gerai, kad mes esame kvailiai, egocentriški ekstravertai ir nemokame pralaimėti. Gal ir gerai, kad pargriuvę 10 kartų, atsitojam 11 ir daužomės kaip bepročiai į tą pačią sieną, kurios pramušti, tiesiog nėra įmanoma šiandien… Tačiau įmanoma ryt, arba poryt arba kitą savaitę, mėnesį!

Juk nesvarbu kiek kartų mums dar liko, net jei vos vienas – tol kol judame, tikime, esam paprasčiausiai nenugalimi. Ir kodėl nepabandyti, net jei dabar ir skauda širdį, o veide spindi šypsena?